BFA treneris S. Tatiefangas apie futbolą ir gyvenimą Lietuvoje

„Baltijos autbolo akademijos“ (BFA) auklėtiniai žaidžiantys Pirmoje lygoje rodo vis gražesnį ir brandesnį žaidimą, kurį atspindi ir gerėjantys rezultatai. Vienas šių teigiamų rezultatų kalvių – prie BFA trenerių štabo praeitame sezone prisijungęs Seržas Tatiefangas. Jį kalbino Pirmos lygos projekto „Augu futbole“ dalyvis Edvinas Šiukšta.

BFA komandos treneris, 33 metų S. Tatiefangas, kilęs iš Kamerūno, Jaundės miesto, pasakoja apie savo kelionę futbolo pasaulyje, gyvenimą Lietuvoje bei ko, jo nuomone, reikia jaunimui norint tapti aukšto meistriškumo žaidėjais.

Seržai, dėl kokios priežasties ir kada atvykote į Lietuvą? Kur dar žaidėte kaip profesionalus futbolininkas?

Čia atvykau 2010 metais, tuometinio Gargždų „Bangos“ trenerio Armino Narbekovo dėka. Treneris mane pasikvietė atstovauti Gargždų miesto komandai. Prieš atvykstant atstovavau Venspilio „Venspils“ komandą kur ir buvau pastebėtas Lietuvos komandos atstovų, Latvijoje profesionaliai žaidžiau ir Rygos „Skonto“ komandoje. Taip pat atstovavau Rusijos bei Meksikos komandoms. 2020 metų birželį buvau pakviestas BFA direktoriaus Ivano Švabovičiaus prisijungti prie jų vykdomų projektų ir tapti trenerių štabo dalimi.

Kada supratote, kad norite savo gyvenimą susieti su futbolu ir tapti žaidėju ar net treneriu?

Kaip žinote Kamerūnas yra futbolo šalis, ten panašiai kaip Lietuvoje su krepšiniu – antroji religija. Esu kilęs iš didelės šeimos – turiu šešis brolius, kurie taip pat žaidžia futbolą, mano tėtis taip pat buvo futbolininkas, tačiau didelių aukštumų nepasiekė. Jo nusiteikimas buvo toks, kad vien iš futbolo neįmanoma pragyventi, todėl nebeliko susidomėjimo bei palaikymo iš tėvų pusės, tačiau tai nesumenkino mano svajonių tapti profesionaliu žaidėju. Būdamas vaikas su vyresniaisiais broliais žaisdavau gatvės futbolą, o žaidžiant svajonės tik formavosi ir augo. Patekęs į futbolo akademiją pradėjau tikėti, kad tikrai galiu tapti sėkmingu profesionaliu futbolo žaidėju. Pirmąjį savo atlygį kaip futbolininkas gavau 16 metų, tačiau tai buvo ne pinigai, o, pavyzdžiui, saldainiai (juokiasi), kadangi Kamerūne nebuvo galima pasirašinėti profesionalaus kontrakto ir gauti piniginio atlygio neturint pilnametystės, tačiau pinigai nebuvo rodiklis dėl ko turėčiau žaisti futbolą. Man buvo garbė ir paspirtis tolimesnei karjerai treniruotis vienoje komandoje su profesionaliais žaidėjais, nors varžybų metu didžiausią dalį tekdavo praleisti ant atsarginių žaidėjų suolelio, man tai buvo jau pasiekimas.

Kokia Jūsų nuomonė apie Lietuvos futbolą?

Kaip ir minėjau bei visi puikiai supranta, kad Lietuva ne futbolo, o krepšinio šalis, tačiau aiškiai matau kaip sparčiai auga susidomėjimas pačiu futbolo žaidimu – aplink visur tiek vaikai, tiek suaugę aikštelėse spardo kamuolį, treniruočių grupės užimtos, vaikai pamatę mane treniruotėse taip pat užduoda klausimus „kaip galiu tapti geresniu žaidėju ar profesionaliu futbolininku?“. Gaila, bet šiame gyvenime neužtenka vien pačio futbolo – be aiškaus ir ilgalaikio plano pasiekti aukštą lygį sunkiai įmanoma. Dauguma visko nori čia ir dabar, tačiau nesutelkia savo minčių ties ilgalaikiais tikslais ir planavimu. Lygiai taip pat kaip ir ruošdamas maistą namie turi planą: pirmiausia eini į parduotuvę, perki produktus, skuti bulves, ruoši mėsą, išverdi ir tik tada valgai paruoštus cepelinus (juokiasi), taip pat ir futbole reikia turėti aiškų planą su aiškiais tikslais. Pradinius viso plano „produktus“, žmones, kurie nori žaisti futbolą, jau turime, lieka tik kryptingai eiti tikslų link. Mano užduotis parodyti jauniesiems futbolininkams kryptį kur jie turėtų eiti, kadangi pats buvau panašiose situacijose ir didelėje nežinioje. Žinoma, mano darbas nėra vien tik kalbėti, viską turiu perteikti ir praktiškai, parodyti kaip viskas turi būti atlikta tinkamai, juolab save iškeliu kaip lyderį, kuriuo treneris ir turėtų būti.

Jūsų požiūriu, kokie yra svarbiausi dalykai jauniesiems futbolininkams, norintiems tapti aukščiausios klasės žaidėjais?

Pirmas ir svarbiausias dalykas – nenustoti svajoti ir tikėti. Kaip matome, Lietuvoje yra tikrai gerai žaidžiančio jaunimo, tačiau daug iš jų netiki tuo ką jie daro – vienus verčia tėvai, kiti randa įdomesnių dalykų. Čia yra didelė problema, kada žmogus pilnai netiki tuo ką jis daro ir gali svajodamas bei tikėdamas. Antras – disciplina, tačiau tai nėra disciplina vien futbolo aikštelėje, ji turi būti visur – namie, mokykloje ar gatvėje. Trečiasis dalykas – atsidavimas būti geru žmogumi ne vieną dieną, o visą savo gyvenimą.

Esate jaunas treneris su jauna komanda. Kas jums yra ypatingai svarbu, žvelgiant iš trenerio perspektyvos, ugdant aukšto sportinio meistriškumo komandą?

Man, kaip treneriui svarbu savo auklėtiniams palikti kažką gero tiek iš futbolo, tiek iš žmogiškosios pusės. Mano tikslas padaryti juos ne tik gerais žaidėjais, bet ir gerais žmonėmis. Laimėti čempionatą, žinoma, yra svarbu, tačiau tai nėra svarbiausias dalykas siekiant ilgalaikių tikslų. Aš, kaip treneris, šiems jauniems žaidėjams pirmiausia turiu išugdyti kovotojo dvasią. Taip pat, kaip ir jums šio interviu metu, duoti kuo tikslesnę ir naudingesnę informaciją, pastebėti kiekvieno stipriąsias bei labiau tobulintinas vietas, bei, kaip ir minėjau, nukreipti juos tinkama linkme tolimesnėje jų karjeroje. Kiekvienas treneris turi po savęs palikti kažką ypatingo, įtakoti žaidėjus taip, kaip dar niekas kitas to nepadarė. Labai mėgaujuosi matydamas šią komandą augant ir galėdamas duoti jiems pagrindą žaisti aukštame lygyje.

Kaip vertinate praeitą BFA komandos sezoną Pirmoje lygoje?

Rezultatas, žinoma, nebuvo tas kurio tikėjomės prieš sezoną ir pozicija turnyrinėje lentelėje nebuvo ta, mano manymu, kurios mes nusipelnėme, bet žvelgiant giliau esame laimingi – vykdėme žaidimo planą, turėjome kamuolio kontrolę daugumoje rungtynių, žaidėme gražų futbolą. Susikūrėme daugybę progų, tačiau jų neišnaudojome, todėl pralaimėjome daugumą rungtynių. Dirbame ties tuo, stengiamės pasimokyti iš klaidų, suprantame, kad galime pasirodyti daug geriau.

Kokie BFA komandos šio sezono tikslai Pirmoje lygoje? 

Mūsų didžiausias tikslas šiam sezonui – finišuoti tarp aštuonių geriausių komandų.

Palikime futbolą šiek tiek nuošaliau. Gyvenimas Lietuvoje – kuo labiausiai mėgaujatės čia gyvendamas?

Visą gyvenimą būsiu dėkingas Lietuvai. Čia mane labai šiltai sutiko, buvau nustebintas tokio lietuvių svetingumo. Taip pat, Lietuva man davė pati brangiausią dalyką – šeimą. Lietuvoje man gimė dukros, čia sukūriau šeimą. Žinote, Kamerūne gyvenantys žmonės dažniausiai svajoja vieną dieną apsigyventi Prancūzijoje, tačiau aš savo laimę atradau čia, Lietuvoje.

Ar mėgaujatės lietuvišku maistu? Galbūt turite savo mėgstamiausią patiekalą?

Žinoma, cepelinai! Kas gali nemėgti cepelinų??? Cepelinai, kūgelis ir dar daug kitų patiekalų, kurių pavadinimų tikrai negaliu prisiminti (juokiasi). Mano žmonos mama labai skaniai gamina, o kai man yra gaminama, aš dažniausiai neklausinėju kokie čia patiekalai, aš tiesiog valgau (juokiasi).

Artėja Euro 2020 čempionatas – kokias komandas palaikysite? Gal išskirtumėte žaidėją, kuriam jaučiate didžiausias simpatijas?

Palaikau Prancūziją ir Vokietiją. Prancūziją palaikau dėl jų žaidimo filosofijos pastaruosius keletą metų, jie žaidžią nuostabų futbolą. Vokietiją – dėl jų kovotojų mentaliteto ir atsidavimo aikštelėje. Žinoma, išskirčiau N‘Golo Kante. Pats žaisdavau besiginančio saugo pozicijoje, visada žavėdavausi Claude Makelele žaidimu, o dabar turime puikią progą gerėtis Kante pasirodymais aikštelėje. Ne tik jo gynybiniu žaidimu, bet kaip jis pradeda ir papildo dauguma komandos atakų.

Ir pabaigai, žinoma, sunkiausias klausimas – Messi ar Ronaldo?

Žinoma, per daug jų neišskiriu palaikau abu, tačiau lieku ties Ronaldo. Kodėl Ronaldo? Todėl, kad jis aikštelėje dažniausiai susikuria viską pats bei yra tikras lyderis. Jis treniruojasi 4 kartus per dieną, niekada nepasiduoda ir visada nori būti geriausiu – tai yra tikras įkvėpimas jauniesiems sportininkams.

Ačiū Edvinui už interviu!